Apie Pacų Rūmus

Obiektas buvo pastatytas XVII amžiaus pirmoje pusėje. Iki XVIII amžiaus pabaigos priklausė Pacų giminei. Mūrinio namo, a vėliau šioje Vilniaus senamesčio vietoje iškilusių rūmų istorija prasideda 1628 m., kada pagal savininko Pigulkos pavardę „Pigulkos namais“ vadinamą mūrinį pastatą iš Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus įsigijo Steponas Kristupas Pacas. Šis nepaprastai didelės įtakos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turinčios didikų giminės atstovas vedė Oną Marcibelę Rudaminaitę. Jų sūnus Kristupas Žygimantas Pacas, vėliau ėjęs Lietuvos didžiojo kanclerio pareigas, tapo eiliniu pastato savininku. 1655 m. Šv. Jono gatvėje esantys rūmai karo su Maskva metu buvo sudeginti. Pasibaigus karui, rūmai buvo atstatyti. Po Kristupo Žygimanto Paco mirties rūmai perėjo tolimojo giminaičio Kazimiero Mykolo Paco nuosavybėn. Eiliniu savininku tapo Jono Kazimiero brolis Juozapas Pranciškus Pacas. 1748 m. barokiniai rūmai vėl sudegė. Jų nepavyko atstatyti nei Juozapui Pranciškui Pacui, nei jo sūnui Mykolui Jonui Pacui, kuris buvo paskutinis kadaise labai turtingos ir įtakingos giminės palikuonis. Dėl politinių priežasčių, 1771 m. Jonas Pacas buvo priverstas emigruoti, o jo turtas sekvestruotas.

1783 m. suniokotus Pacų Rūmus įsigijo Lietuvos didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, kuris astatė rūmus ir suteikė jiems naujų, klasikinių bruožų. 1793 m. Rūmus paveldėjo Aleksandro Mykolo ir Magdalenos Liubomirskos sūnus, Lietuvos Artilerijos generolas Pranciškus Sapiega. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia konfiskavo rūmus ir skyrė gubernatoriaus būstinei. 1909 m. Sapiegų rūmai atiduodami rusų klubui. 1912 m. rūmai dar kartą pertvarkomi pagal architekto A. Sonino projektą ir pritaikomi Rusų nacionalinės sąjungos reikmėms. Tada pastatas įgijo savo dabartinę formą. Tapyba ant Koncertų salės sienų vakarinio korpuso pirmajame aukšte – tai labai sudėtingos kompozicijos struktūros puošyba. Sienų tapyba atlikta al secco technika.

Iki Pirmojo pasaulinio karo šiuose Vidaus reikalų ministerijai priklausiusiuose Rūmuose buvo Rusų visuotinio susirinkimo restoranas „Russkij mir“, knygynas, paveikslų parduotuvė ir M. Anatolskio vyno parduotuvė.

1918 m. rūmuose veikė lietuvių „Rūtos” daugija, 1919 m. čia buvo Krikščionių profesinės sąjungos būstinė. Eiliniu pastato nuomininku tapo Lenkijos Respublikos valdžia, kuri čia įkurdino kelias valstybines institucijas. Po antrojo pasaulinio karo daugeliui metų rūmai atiteko ryšininkams. Čia veikė tarpmiestinė telefono stotis ir telegrafas. 1959 m. rūmai buvo suremontuoti ir iš dalies restauruoti pagal architektų Justino Šeiboko ir Bronislovo Krūminio projektą. Pastatas buvo pritaikytas Ryšininkų kultūros namams, buvo įrengti butai. Dar kartą rūmai buvo restauruoti 1978-1991 m. pagal architekto A. Kunigėlio projektą. Paskutinę restauraciją XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje atliko Lenkijos paminklų restauravimo įmonė PKZ (Pracownie Konserwacji Zabytków).

2007 m. liepos 27 d. buvo pasirašytas notarinis aktas, kuriuo Pacų Rūmai oficialiai perėjo Lenkijos Respublikos Užsienio Reikalų Ministerijos žinion. Lenkijos Respublikos Užsienio Reikalų Ministerija įgijo rūmus naujajai Lenkijos Respublikos Ambasados, Generalinio Konsulato ir Lenkijos Instituto būstinei įkurti.

Apie Pacų Giminę

Pacai – XV-XIX amžiaus lietuvių kilmės Lietuvių bajorų ir didikų giminė, didžiausią galią pasiekusi XVII amžiaus antrojoje pusėje. Svarbiausios jų valdos buvo Lydos, Gardino apskrityse. XV amžiaus pabaigoje karjeros laispsniais sparčiai kylantiems Pacams prilygo tik Sapiegų giminė. Lietuvoje Pacai daugiausia valdų turėjo pietinėje šalies dalyje. XVIII amžiaus pabaigoje minimas Pacų majoratas – Jiezno grafystė. Dvaras Jiezne laikytas „Pacų giminės širdimi”. Sakoma, kad posakis „Wart Pac pałaca, a pałac Paca” sietas su būtent Jiezne buvusiu giminės dvaru. Istoriniuose šaltiniuose Pacų giminės protoplastas Kimantas (Kymunt) pirmą kartą paminėtas 1388 m. Vytauto privilegijoje. XVII amžiuje, grįžę į katalikybę, Pacai ėmė kildinti save iš romėnų ir giminiuotis su florentietiška aristokratų Pazzi gimine. Anot tyrinėtojos Aušros Baniulytės, giminiavimasis su Pazzi darė žymią įtaką Pacų giminės meninio paveldo skoniui ir taip pat formavo jų mecenavimo veiklos stilių, pagrįstą italikojo baroko fundacijų tradicija. XIX amžiuje išleistame herbyne Pacų šeimos kilmė siejama su legendine Palemono persona, teigiant, jog Pacai yra kilminga LDK didikų giminė, kurios šaknys siekinačios iš Italijos atvykusį Palemoną. Jis nurodo, jog Pacų „protėvynė” – Etrurija Italijoje. Giminės ištakos prasidedančios nuo romėnų konsulo ir vyriausio pontifiko Kosmo Pakcijaus, kuris esą gyvenęs Katilinos maišto laikotarpiu (II – I a. pr. Kr.). Iš to paties romėno savo gminę kildino ir Florencijos patricijai Pazzi. Šiandien Pacų indėlį į kultūros paveldą ir daugeliu atvejų nepriekaištingą tam laikotarpiui meninį skonį bene išrankiausiai atspindi Pažaislio vienuolynas, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bei šv. Teresės bažnyčia, unikalūs architektūros statiniai Lietuvoje.